Pepo eros pabaiga.
Pradėsiu nuo įvykių savaitės pradžioje. laukta Remuntada Camp Nou, tikėjimas, kad mes galime įveikti Chelsea ir viltys nutraukti nesėkmingų rungtynių seriją.. Tačiau viskas buvo kitaip. Šįkart nerašyti apie rungtynių eigą, tik trumpus prisiminimus apie to vakaro ryngtynes. Žiūrėdama varžybas pamaniau ar tai tas Barcos žaidimas su kuriuo ji užbūrė pasaulį, ar tai ta žaidimo viršūnė, kurią Barcelona gali pademonstruoti? Nusprendžiau kad trūko kažko, ko žodžiais įvardinti būtų sunku. Galbūt trūko kažkokios sėkmės, kažkokio jėgų antplūdžio su siekiu įrodyti, kad galime laimėti. Nežinau. Barca sužaidė lygiosiomis ir į finalą nepateko- antras skaudus smūgis per tokį trumpą laiką. Sėkmė nusisuko, komandai būna blogų ir gerų laikų. Bet žinote kas liūdniausia? Kad Villa nebegalės pamatyti (o gal ir sužaisti) finalo Miunchene, kad Abidalis negalės pakelti taurės, kurią komanda pavadintų bendro darbo rezultatu ir draugystės bei tvirtos komandos simboliu.Tą vakarą buvo ir gražių momentų. Kada komanda likus paskutinei minutei po Torreso įmušto įvarčio stovėjo palūžusi ir jautė kaip dūžta paskutinės galimybės iškovoti pergalę, tūkstantinės Camp Nou tribūnos sujudo. Sujudo ir visas stadionas pradėjo gausti:
..Blaugrana al vent,
un crit valent, tenim un nom,
el sap tothom,
BARÇA! BARÇA! BAAAARÇA!!!..
Tada supratau, kad po pralaimėjimų stiprėji. Čia prisimenu žodžius: "Tai, kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu"(juk 2010 pusfinaly Barca lygiai taip pat buvo Intero eliminuota ir tada atrodė viskas taip neteisinga, o po metų ji grįžo stipresnė ir vėl kėlė taurę virš galvos). Sirgaliai su komanda bus visada,kada jei to reikės labiausiai.
Nemanau, jog sezonas visiškai nepavykęs, Čempionų lygos pusfinalis nėra blogas rezultatas, juk jau per šį sezoną laimėta Pasaulio taurė, Ispanijos super taurė, Europos super taurė, laukia Karaliaus taurės finalas.
Komanda negali laimėti vien visko. Ir aš tai suprantu. O vienintelis noras po pralaimėjimo El Clasico ir ČL pusfinalyje buvo tikėti, jog Pepas pasiliks..
Tačiau jau iškart po rungtynių pradėjo sklisti kalbos apie Pepo eros pabaigą. Aš tuo netikėjau iki pat paskutinės minutės. Norėjau, kad Pepas liktų komandoje taip kaip SAF Manchesteryje, nenorėjau tikėti kad jis traukiasi. Bet tos paskutinės kelios rungtynės, buvusios svarbiausios per visą sezoną, buvo tarsi ženklas, kad komandoje "kažkas" jau netaip. Sekančią dieną spėlionės pasitvirtino ir Guardiola nusprendė nebepratęsti kontrakto, pasitraukdamas pailsėti. Po 4 sezonų, pakeitusių futbolo istoriją, sukūręs komandą su žaidimu, žavėjusiu visą pasaulį ir iškovojęs 13 trofėjų, jos dirigentas išeina. Stengdamasi raminti save, mąstau, gal tai ir į naudą, po poilsis bus nauja motivacija Pepui grįžti į Barceloną ir treniruoti ją.
Išties, begalo liūdna matyti kaip šita, Pepo Barcelona įžengusi į futbolą ir palikusi jame istorinį pėdsaką, dabar traukiasi. Kaip dieną prisimenu pirmąsias Pepo, kaip trenerio, rungtynes ir visus momentus per tuos 4 sezonus.
Naujuoju treneriu tapo Guardiolos asistentas Tito Vilanova. Jis tęs Pepo pradėtą darbą ir manau tai darys tikrai gerai. O iki La Ligos pabaigos pats Guardiola liks su komanda.
Nors aš vis dar negaliu patikėti tuo, aks įvyko, noriu padėkoti Guardiolai už tai ką padarė. Už viską. Man jis- Legenda ir Idealas. Gràcies, Pep! Mes niekada tavęs neužmiršim!
¡Visca el Barça y Visca Pep!